Niekas neišvengia to meto, kai pagaliau reikia susitvarkyti, padarysi vietos kažkam... Toks laikas atėjo ir mums turėjome perrūšiuoti ir išmesti nebenaudojimus daiktus. Tikėjausi nuobodaus darbo, bet pasirodo tas šlamštas sukelia tiek prisiminimų... Vis keitėmės pasakojimais ir jutimais, kuriuos atgaivima seni, nebenaudojami daiktai, tik keiščiausia, kad dauguma jų buvo be gailesčio išmesti lauk, nesvarbu, kiek laimės mus suteikė tą vakarą, o ir kažkada seniau, bet argumentas: kaupia dulkes, buvo tarsi nuospresdis.
O ar taip yra ir su mintimis? Nostalgija mus verčia stovėti vietoje? Apdengia senais grauduliai ir prisimimais kasdienybę kaip dulkės?
Pati dažnai gyvenu ilgesiu, gal net piknaidžiauju melancholiškomis nuotaikomis, kaupiu įvairiausius prisiminimus, juos sureikšminu, apsvarstau, vartau ir tikrai ne viską suvirškinu. Ar toks kelias veda link išprotėjimo? O gal labiau bijau nemoketi atsirinkti, kas reikalinga, o kas ne... Tai kol kas visai patenkinta klaidžioju savo jaukiuose minčių sandėliuose, kuriuose dar vietos neribojimai, svarbiausia, kad man pačiau dar tai neprimena šiukšlyno. Ir pirmiausia turbūt varyčiau lauk tą dulkėtą liūdesį, o ne mesčiau nostalgiją sukeliančias asociacijas.
P.S. Vis dėlto, tą vakarą negalėjau visko išmesti. Senos, kiauros, jau sukarpytos ir išmestos kartu su stovyklavimo prisiminimais palapinės raištelius paverčiau plaukų lankeliu.
Kaupikė, M.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą