2012 m. rugsėjo 14 d., penktadienis

Chaotiškų sekmadienių sezonas.


Dažniausiai sekmadieniai suprantu, koks chaotiškas mano gyvenimas, kada jau reikėtų viską, kas pradėtą per savaitę, baigti, aš tik blaškausi tarp nesuskaičiuojamų pradžių: projektai, namų darbai, piešiniai, blogo įrašai (jų tiek daug juodraščiuose, o dar daugiau mintyse...), siuviniai ir dar daug visko. Ir nieko negaliu  visos mano pradžios apsineša dulkėmis, nebežavi taip kaip anksčiau... Nebesitikiu pasveikti, kažką pakeisti, jokios sistemos nepasiteisina, o pastangos žlunga. Įsitikinau, kad tai  - tik rudeniško viruso simptomai. Kartu su miego trūkumu, kišimo į galvą, kas reikalinga, ir kas ne, bandymu tilpti į perpildyta troleibusą, braidymu po balas, metu, kai tarp šokolado ir įkvėpimo galima dėti lygybės ženklą, pastovių vėlavimų sudaro keistai malonią bandymo visur suspėti visumą, pavadintą rudeniu.
Taip ir sukuosi, nepamiršdama išeiti rytais į balkoną ir atsisveikinti su vis labiau rūkuose skęstančią šilumą, vartyti ir blaškyti jau spėjusius pagelsti vadovėlių ir programinių romanų lapus ir vis dar barstau pažadus sau, kad daugiau nebesiblaškysiu...
Sergu rudeniu, M.



3 komentarai:

  1. Atrodo, kad kiekvieną įrašą norisi užsirašyti ant lapelio ir laikyti arčiau širdies - rašai šiltai.
    Ir visada buvo įdomu kam rašo kiti žmonės, sau, ar tiems, neegzistuojantiems, kurie gal niekada to ir nepamatys.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Perdedi, man kaip tik norisi tai iškraustyti iš širdies, o neretai tik iš galvos, įrašų ar dar kokiu pavidalu... Nemoku adresuoti. Tiesiog, nerašau kam nors, rašau dėl ko nors, kažkas sukelia tai, ką perleidžiu per save ir išreiškiu, kai jau nebetelpa ir veržiasi. Kažkas čia man likę sudėtingo ir ne iki galo suprantamo, gal dėl to dar niekam nesakiau ir nerodžiau, kad rašau.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Galbūt iš Tavo prizmės - taip perdedu, bet pagalvočiau pats sau, kitaip. Kas vienam išmest antrajam pasiimti.
    Tiesa vis tiek Tavoji, Tu žinai kur tai vyksta.
    Nebe.

    AtsakytiPanaikinti