2012 m. rugpjūčio 30 d., ketvirtadienis

Jos didenybė, estetika.





Ir vėl namai kvepia dažais, visur mėtosi teptukai, akyse raibuliuoja spalviniai deriniai, o kažkur išėjus reikia slėpti rankas, nes nagai vėl žali nuo akrilo. Gera vėl potepiais sekti pasakas estetikai/apie estetiką. Atsiveria tarsi naujas kvėpavimas, kurio dėka chaosas galvoje virsta naujais, tvarkingais natiurmortais. Tačiau tą nesugriaunamą tvarką reikia išsikovoti. Pačiai iš savęs. Įsiklausyti, susitarti, sugaudyti vis dar neaiškia orbita skriejančias mintis, išgauti iš aplinkos tai, kas tik tau panašu į užslėptą prasmingumą ir visa tai išgręžti iš savęs į švarų lapą. Estetikos neprisijaukinsi, jei nepaklausi savęs, kiek tose ,,išspaudose” yra ,,manęs”, o kiek pasisavintų minčių. Tam antrajam ir turbūt pagrindiniam kvėpavimui palaikyti neužtenka įkvėpti, reikia tą įkvėpimą rasti, iššifruoti jį iš kasdienybės, nugludinti savo mintimis ir kolekcionuoti, persipildyti, kol jie pradės pulsuoti smilkiniuose, tada išsakyti. Tyliai, nes estetika nemėgsta, kai ją užgožia pompastika.

Juodos spalvos eksperimentai. Perdažiau dar iš vaikystės užsilikusią papuošalų dėžutę, seną lempą paverčiau auskariukų saugykla ir susitaisiau seną vėrinį.



Nusišneku, M.

2 komentarai: