Ir vėl namai kvepia dažais, visur mėtosi teptukai, akyse
raibuliuoja spalviniai deriniai, o kažkur išėjus reikia slėpti rankas, nes
nagai vėl žali nuo akrilo. Gera vėl potepiais sekti pasakas estetikai/apie
estetiką. Atsiveria tarsi naujas kvėpavimas, kurio dėka chaosas galvoje virsta
naujais, tvarkingais natiurmortais. Tačiau tą nesugriaunamą tvarką reikia
išsikovoti. Pačiai iš savęs. Įsiklausyti, susitarti, sugaudyti vis dar neaiškia
orbita skriejančias mintis, išgauti iš aplinkos tai, kas tik tau panašu į
užslėptą prasmingumą ir visa tai išgręžti iš savęs į švarų lapą. Estetikos
neprisijaukinsi, jei nepaklausi savęs, kiek tose ,,išspaudose” yra ,,manęs”, o
kiek pasisavintų minčių. Tam antrajam ir turbūt pagrindiniam kvėpavimui
palaikyti neužtenka įkvėpti, reikia tą įkvėpimą rasti, iššifruoti jį iš
kasdienybės, nugludinti savo mintimis ir kolekcionuoti, persipildyti, kol jie
pradės pulsuoti smilkiniuose, tada išsakyti. Tyliai, nes estetika nemėgsta, kai ją užgožia pompastika.
Juodos spalvos eksperimentai. Perdažiau dar iš vaikystės užsilikusią papuošalų dėžutę, seną lempą paverčiau auskariukų saugykla ir susitaisiau seną vėrinį.
Nusišneku, M.
Viskas labai gražiai atrodo :O
AtsakytiPanaikintiDėkui.:)
Panaikinti